Lord Ominous ir Nahash grupes nariu projektas.

Valefar ’Frigus Ex Tenebris Venit’ MC

1995, Ledo Takas Records

In Memoriam Dead

Toks lėtas, toks šiauriškas rytas

Ir jūra plieninė sustingo

O žvilgsnį sukaustė granitas

Čia krantas Mayhem vikingo

Šnara murma šaltos bangos

Amžiną legendą,-

Kaip mūs broliai, kraujo brangūs

Dead’o pasigenda.

Sielą jo šaukia

Vėtrų suokimuos

Ūžčioja bangos           

Šaukia likimas

Tiktai lūpos išbąlę

Nepulsuos jos krauju

Ten mirtis visagalė           

Neįleis spindulių

Tavy, many, jame

Jis miega užkeiktai –

Lyg varpas po žeme

Jis šaukia mus klaikiai

Niekam niekam nematant,

Išėjai mus palikęs

Ir prisiminti bandant:

Akys įdubusios, veidas išblyškęs

Sielą jo šaukia

Vėtrų suokimuos

Ūžčioja bangos        

Šaukia likimas

Tiktai lūpos išbąlę

Nepulsuos jos krauju

Ten mirtis visagalė           

Neįleis spindulių

Seni užkeikimai Drakulos pily

Pasakyk, mėnuli, kodėl miškas tyli

Kodėl tyli miškas migloje Karpatų?

Krauju rašyti raštai mini

Saugotis čia reik suvedžiojimo verpetų

Kai žiba tolima žvaigždė – ramiai keliauja

Lygiu sau paskirtu amžinu keliu.

Jis baisus – kai geria gyvą karštą kraują,

Nuostabus – patamsio šypsniu klaikiu.

Kas pas jį užklydo – amžinai nutilo

Veidas nuo žiemos išbalęs dairės

Kur kraujas nutekėjo purpuru ant sienų

Nustos šviesos kai aukos baigės

Tamsi palaidinė – kraujais aptaškyta

Ką gi dangstai po ja kitą rytą?

Ką žodžiai šie: ”Vlkosiak, ordog, stregoica…”

Ant sienų reiškia pily pas tave parašyta?

Jis nukreipia žvilgsnį ir gėrisi juodu dangum

Iš ten jam balsas skunda nūnai:

Argi tu tikrai buvai anąkart žmogum?

Ir kada, kada tu gyvenai?

Kodėl tyli miškas, ko Drakulai linksi

Tau aš pasalyti šiąnakt negaliu.

Kol jo pulsas kitaip negu mūsų tvinksi

Kol riedės Nosferatu Transilvanijos keliu.

Asmodeuso karo liepsna

Ar girdit  šią spengiančią tylą

Ir aukštą pilnaties pašaipą

Tą demono akį dangaus juodam delne

Pragaro kelią iš ten ir į lauką plyną.

Tačiau kelias tas skleidžiasi Asmodeusui

Ir jo keturiolikai legionų degančių sielų

Lekia jie iš gedulingos šviesos

Žemėn saulėlydžio lūpom sukąstą.

Susigėrė skausmas žemės gelmėn

Kraujo gilybės akmuo –

Karo žaroj vėl.

Mirties sielų ruduo

Lapkričio  pirmą į pilkapį žengia

Degančios sielos triumfo šypsniu

Samhaino vidurnaktį lai nusižvengia

Nauja įsižiebusi karo liepsna

Ne šio gyvenimo tamsa

Aš ne šio gyvenimo tamsoj

Aš kitą, kitą vietą suradau

Širdis apšalus, vienas vienumoj

Mano krūtinėj žiema – supratau.

Nėra čia kvailų žmonių

Ir nebeskamba nuvytę juokai

Nėra čia saulės, nėra žiedų

Nukėlė mane čia troškimų sparnai

Violetinis rytas, juoda naktis

Varvančiai pilnačiai himnus giedosiu

Sutemų soste sėdi mirtis

Aš juodai skraistei rankas paklosiu.

Vienas tik vienas žvilgsnis ugningas

Naują planetą jis aplankys

Plutono ratas jis paslaptingas

Žemišką aistrą užmarinti bandys.

Liūdnos ir nykios ilgesio raudos

Man širdies nedraskys

Čia mano nauja karalystė

Juodos liepsnos tviskesys

Šis pasaulis iš chaoso sukurtas

Stovi liepsnose juodų horizontų

Jis šaltas ir blaškos užburtas

Man čia patinka nieko daugiau neieškosiu.

Nors tu, Vyteni, ir neateisi…

Varpas tyli. Ir spengia tyla

Ir lyg akimirka tapusi krauju ir kūnu

Ar jau plasta baltų liepsna?

Kraujo upelių, tekėjusių užmaršties liūnu.

Neatsivers tie šešėliai senųjų laikų

Ir gelmės pagonių ugnies

Juodomis dėmėmis apklotų takų

Gauruoti šešėliai nakties.

Pro dulkiantį lietų

Pavijo mane

Dar rusenantis dūmas – senovės sparnai.

Nutils tada viskas ramumo sapne

Galvosiu ir lauksiu, jog Tu, Vyteni, valdai.

Pleškės dar krikščionių bažnyčių stogai –

Nakties paslaptingų sparnų nenušvies…

Nors tu neateisi, bet tavo kraujuoti kardai

Ir dvasia nemirtinga man svajoti padės…

Kai daubos bus pilnos

Neapykantos ir melo,

Aš pas jus ateisiu – senieji dievai –

Paklojęs sielą ant mano protėvių kalno

Akmenų tyloje aš juk sugrįžtu – matai?!

. . .