Kai Pilnaties Akis Užmerks Mirtis Digipack-CD/LP

1997, Danza Ipnotica Records

MC 1998, Vetšo Mėnesio Vaizbuva

1. Savo Kelyje 2. Kai Pilnaties Akis Užmerks Mirtis 3. Mirtis 4. Kai Pilnaties Akis Užmerks Mirtis II 5. Gyvenimo Kritimą Dovanosim Krankliui 6. Į Naują Galybę 7. Ir Saulė Neteko Savo Pusės Veido 8. Ozirio Adventas 9. Folklorinė Daina Apie Mirtį 10. Iš Tuštumos į Akmens Tylą 11. Tarp Akmens ir Veidrodžio

Lord Ominous - Black Fire's wizard & embalming poet

Thoth - 6 wisdom sources

Lady Sleep - Key to the ghost

Mr. Harm - 6 wisdom sources

4 Eclipse perafernalia performed by:  Rimas

Triumphtunder by: Arturas U.

Sax by: Vytas S.

Accordion by: Egidijus

Nature sounds by: Lord Caduceus

. . .

Savo kelyje

Ateikit

O, nakties vaikai,

Pakilkit

Laiptais į bokštą tylos

Į bokštą – laikrodį nakties.

O kaip šauksmą

Kurio trokštą

Rankos nešančios kardą,

Kardą vardu išminties –

Iššaukiantis viltį.

Ir jis neiškaltas iš plieno,

Rankom neliestas

Ir nedega ugnis jame:

Jis tik įrankis mūsų troškimų.

Kai pilnaties akis užmerks mirtis

Mirties ranka tamsi

Kyla aukštyn aukštyn

Koks tu šaltas esi

Užmerktom akim.

Nesuprantam, ar tu dar žvelgi

Ar tik klausti mėgintum,

Ar tik rodai mums iš toli

Ką paslėpti tiktų.

Noris paslėpti tavy

Tai kas mūsų yra

Kol akių pramerkt negali

Ir kol esam šalia.

Mirtis

Mirtis tai mėginimas išeit,

Mirtis tai siūbuojanti nežinomybės šaka,

Mirtis tai amžina kūryba

Ir spalva jos juoda.

Mirtis išsipildanti būties knyga,

Mirtis tai perskyra pirma,

Mirtis tai vakar ir ryt,

Mirtis tik ištart to nemoka.

Mirtis tai naktis visagalė,

Mirtis tai lūpos išbalę,

Mirtis tai šlovės priglaudėja,

Mirtis tai kario likimo fėja.

Mirtis tai karstas giliai žemėje,

Mirtis tai kas nesunku mes manėme -

Veltui!

Mirtis uždaro vartus, kai mes mąstome

Apie Ją ir kas bus

Mirtis priklauso ir mums...

Mirtis, kai kažkieno akys sudrėksta.

Mirtis, kai temperatūra tavo atvėsta.

Mirtis tai pergalė ir paguoda,

Mirtis kuri atima ir duoda.

Mirtis tai nauja saldi gyvybė,

Mirtis tai aistra ar būtinybė?

Kai pilnaties akis užmerks mirtis II

Ar tikrai gyveni, ar dejuoji many

Lyg pakabintas ant kaklo.

Neklausk, neklausk ar tu akmeny

Kai paskutinį kart tave matom.

Kaip šalta, kaip šalta iš mūsų balsų

Sklinda skausmo keliu,

Čiurlena čiurlena kerų garsu

Kai naują vienybę tveriu.

Gyvenimo kritimą dovanosim krankliui

Sutemų krantai ir dvasia nemirtinga –

Ramūs, kai virpa kranklio sparnai.

Tamsoj pravirksta sielos iš laimės

Jos ją pažįsta sublizga  kaip dalgis.

Jos mėgsta kai žmogų dalinas,

O dalgis vadinas kranklio vardu.

Kranklį jos kviečia ir žvelgia į gelmę

Nustato jo vertę, kai pykčiu akys jo šviečia.

Esam jo tik šešėlis, Mirtis viduje,

Kai kranklys pašėlęs – Mirtis išorėje.

Aštriais nagais į sutemų šalį,

Vėlių takais nunešti jis gali.

Jo laukiam, geidžiam ir tylim...

Lai išgirs mus! Už tai jį ir mylim.

Jo žvilgsnį, prisilietimą dovanosiu Jums,

Gyvenimo kritimą dovanosiu Jam.

Į naują galybę

Atmerk akis į tamsos malonumus,

Atverk duris į priešo rūmus

Ir atsistok tarp jo ir seno žmogaus,

Kuris turėtų reikšti viską viename.

Ir paimk nakties kardą jo ir lik dar gyvas,

Ką reikėtų, su kitu save sulieti trečiame.

Praverk lūpas į priešo kraują,

Pamerk rankas į jėgą naują.

Folklorinė daina apie Mirtį

Gyrė šitą Mirtį gražiai atvažiavo

Mažu šitą Mirtis vėl miškais keliavo

Mažu šitą Mirtis vėl miškais keliavo.

Gyrė šitą Mirtį gražus jos žirgelis

Mažu šis žirgelis per pragarus keliavo

Mažu šis žirgelis per pragarus keliavo.

Gyrė šitą Mirtį gražus vežimaitis

Mažu vežimaitis į puotą ridentas

Mažu vežimaitis į puotą ridentas.

Gyrė šitą Mirtį gražūs marškinaičiai

Mažu juos vilkės mirusiej’ vaikaičiai

Mažu juos vilkės mirusiej’ vaikaičiai.

Iš tuštumos į akmens tylą

Ugnis, tai mano akys

Šešėlis, tai mano kūnas.

Tuštuma, tai mano sostas,

Vieta kur nėra jausmų.

Pasilikęs tik pergalės mostas

Nuaidi danguj jis griausmu.

Nesuprantami dūmai styro aplink,

Jie styro iš mano paties,

Savęs nejaučiu, patį sunku apimt;

Nesulauksiu daugiau ateities,

Ratas sustojo ir stingsta stipryn.

Kaip žemė virsta žvaigžde,

Aš tik vienas matau, kaip einu tolyn,

Nes pats aš sukūriau save.

Kadaise buvau aš žmogus,

Kadaise buvau tik siela,

Likau dabar aš ramus

Akmuo apsigaubęs tyla.

Tarp akmens ir veidrodžio

Užmerktų pilnaties akių ašaros sukūrė veidrodį prietemos lopšyje. Tas veidrodis, pilnaties sidabrinėj šviesoj, sudrumsčia, sujudina mane. Santykis su juo – visada individualus, visada paslaptingas. Jo galia verčia žvelgti į save: o jūs manėt, kad tai veidrodis atspindintis išorę. Jame netelpa ką aš prisimenu ir neprisimenu, ką svajojau ir mąsčiau. O pats mano gyvenimas slypi Velino iškeltame iš samanų akmenyje, kuris nesugeba to gyvenimo papasakoti. O jei ir tame veidrodyje blyksteli būties šešėlis, jis nesuteiks supratimo koks yra paslaptingame neaprėpiamame akmenyje. Gerai jei jis atspindės bent mano ir akmens vienovę.

 . . .